Aš sugebėsiu ! (by Kaunas)

Susitinkam prasimesim kuria diena 😁

Tiesiog pamėtyti ar pasivaržyti? : )

Ir pametyt ir pasivarzyt tuo paciu

Jei pasivaržyti, tada tas, kuris iš mudviejų vyresnis, gauna šimtui baudų metimų amžiaus skirtumo handikapą. ; )
Tinka? : )

Ok tinka, bet gi ne is karves zaisim siaip tik 😁 jei is 10 7-8 meti tai panasiai metom

Galime rugsėjo mėnesį pamėginti. : )
Tik reikia išsirinkti tinkamą aikštelę, kur būtų laisvas normalus krepšys, o lankas - su tinkleliu.

Man labiau tiktų Žaliakalnis, Eiguliai, Dainava, Kalniečiai...
Žodžiu, suderinsim. : )

Jo per pm susirasysim, galima bandyt dainavos parke

O vietiniai 😁 Kažkada mokykloj pamenu visa mokykla kas norėjo galėjo varžytis baudų mėtymo varžybose, tritaškių.. Tuo metu buvau tik 8-okas berods. Tai man teko garbė visus nugalėti baudų mėtymo varžybose, mano klasiokas liko antras 😁 diplomą dar turiu išsaugojas 😄

DAR VIENOS ĮSIMINTINOS KALĖDOS

Kai dauguma mūsų praleidžia Kalėdų šventes prie gausiai vaišėmis apkrautų stalų, aš mėginu prasimanyti kažką originalesnio. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus per Kalėdas buvo toks pavasariškai švelnus oras (šilta, lengvai dulksnojo lietutis), jog ryžausi sėsti ant dviračio ir važiuoti, kur akys mato - į gamtą, už miesto. Neskubėdamas, pasivaikščiojęs miške, aplankęs pakeliui esančias kapines, sukoriau nei daug, nei mažai - virš 40 kilometrų. Grįžau tik gerokai sutemus, kai kelią man rodė didžiulis ryškus mėnulis ir plentu pravažiuojančių automobilių šviesos. Išvyka tąkart man taip patiko, kad kitas dienas praleidau lygiai taip pat. Tad per kalėdinius laisvadienius numyniau dviračiu kokius 120  kilometrų, prisikvėpavau gryno oro, o visus savo rūpesčius palikau tuščiuose, apsnūdusiuose ir nebyliuose laukuose...

Šiemetinės Kalėdos nežadėjo būti man kuo nors ypatingos. Bet tapo.
Esu pasakojęs, kad pavasarį iš naujo atradau savo seną aistrą - metimus į krepšį nuo baudų metimo linijos. Krepšinio aikštelėje buvau nesilankęs kokius penkiolika metų, tačiau baudas mėtyti po tokios ilgos pertraukos sekėsi tikrai gerai, tad vasarą vis dažniau užsukdavau į krepšinio aikštelę. Metimas po metimo lavinau savo įgūdžius.

Pasibaigus šiltajam sezonui, orai pasimėtymams tapo mažai tinkami. Tačiau trečiąją Kalėdų dieną neištvėriau: pasiėmiau krepšinio kamuolį ir nužingsniavau į netoliese esančią mokyklos sporto aikštelę (anksčiau joje nesu lankęsis).
Turiu pasakyti, jog sąlygos mėtymui į krepšį nebuvo pačios geriausios: lankas geras, tačiau ant jo - tik nudriskusio tinklelio likučiai; aikštelės danga - šlapia, o kamuolys - irgi drėgnas, šaltas ir nepakankamai pripūstas. Tačiau mano noras išmėginti savo rankos taiklumą buvo toks didelis, kad jokios aplinkybės negalėjo manęs sulaikyti.

Be jokios mankštelės, be jokio apšilimo ir pabandymų iškart stojau prie savo mylimos baudų metimų linijos ir pradėjau!
Vasarą įpratau skaičiuoti, kelis kartus pataikysiu iš penkiasdešimties baudų metimų. Tai tapo tam tikru mano taiklumo kriterijumi. Todėl šįkart paleidau į krepšį lygiai du šimtus baudų metimų - keturias serijas po penkiasdešimt. Kamuolį, kaip žinia, po kiekvieno metimo pasiimu pats.
Pirmoji metimų serija mane tikrai nudžiugino: 36 taiklūs metimai iš 50-ties - neblogai. Tačiau po to sekėsi dar geriau: dukart iš eilės pataikiau 43 / 50 baudų metimų, o pabaigai - 47 / 50 ! Šitaip pats sau netikėtai pagerinau net du savo baudų mėtymo rekordus: 47 pataikymai iš 50 bei
90 / 100.

Vardan statistikos galiu paminėti, jog vasarą esu tik kelis kartus pataikęs 46 / 50 baudų metimų. Ir tai nėra lengva. O kad pagerinsiu savo pasiekimą žiemą, juolab nemaniau. : )
Dar vienos neįprastos, įsimintinos Kalėdos. : )

Ačiū, kad daliniesi

Tuoj Stepha Curry pralenksi.

Lenktyniauju tik pats su savimi... ; )
Be to, net ir jokių "rekordų" nesiekiu - tiesiog veikiu tai, kas man patinka ir žiūriu, kaip seksis.

Esu jau rašęs: baudų metimai man - nuostabi poros valandų meditacija (jeigu mėtau į krepšį vienas).

Šitaip ir kokį driblingą galima pasimokinti😉

Galbūt. Tačiau aš jau toli gražu ne to amžiaus, kad driblingo mokyčiausi - man šito tiesiog nereikia. : )

Be to, dirbu šiuo metu per du darbus, keliuosi į darbą 2:15 val. O darbuose per dieną sočiai "prisidriblinguoju", nes mano darbai - judrūs. : )
Baiminuosi gauti netikėtų traumų, kas trukdytų ar neleistų man sėkmingai dirbti. Todėl ramus mėtymas nuo baudų metimo linijos - būtent tai, ko man reikia (tai - ir mankštelė gryname ore, ir minčių išvalymas, meditacija).

Saunuolis!!😉

Fantastinė mintis! Kaip gerai kad radau šitą temą :-) Db naktis įdomesnė tapo. Beje sėkmės tau kad ir ką čia strateguoji😁

Dėkui.

BUS KĄ PRISIMINTI...

Retsykiais mane aplankydavo mintis, jog dabartinė jaunoji karta - visai "išpindėjusi". Nieko rimto gyvenime jie nematė: nei priverstinės tarnybos sovietinėje armijoje, nei totalaus deficito, kuomet negalėdavai gauti pirkt net būtiniausių prekių...
Vis prisimenu 1991-ųjų metų ekonominę blokadą. Ne kiekvienas jaunuolis patikės, jog tais laikais buvo įvesti talonai netgi maisto produktams. Be talonų niekas deficitinių prekių tau neparduos. Duodi taloną kruopoms, sumoki už jas pinigus ir prašom - tau visam mėnesiui maišelis (1 kg) kruopų. Nori nusipirkti tualetinio muilo, būk malonus pateikti taloną muilui ir galėsi vienu gabalėliu praustis visą mėnesį, kol vėl bus pagal sąrašus dalinami talonai kitam mėnesiui.

Man vis kildavo dilema: kokį muilą tokiomis aplinkybėmis geriau pirkti - prausimuisi, ar skalbimui. Skalbimo muilo gabaliukas paprastai būna didesnis, tad padidėja ir tikimybė, kad jo mėnesiui pakaks. Be to, tokiu muilu gali ir praustis, ir skalbti, o tualetiniu muilu ne kažin ką beišskalbsi - žiūrėk, kad tik prausimuisi jo pakaktų...

Aš tais laikais studijavau, o vasaromis atlikdavau praktiką gamtoje, prie ežero Molėtų rajone. Prausdavausi, suprantama, ežere.
Kartą ryte nubėgau žvalus ir linksmas ant didelio ir erdvaus liepto - pasimankštinti, apsiprausti, kaip buvau įpratęs... Pasidėjau naują muilo gabaliuką greta, pasikabinau rankšluostį. Džiūgavau, žvelgdamas į giedrą vasaros dangų... Kaip nesidžiaugti: visa diena ir beveik visas gyvenimas - dar prieš akis! : )
Tik netyčia užkliudžiau šalia gulintį muilą ir šis pliumptelėjo į drumstą vandenį. Įsivaizduojate?! Mėnuo dar tik prasidėjo, o aš likau be muilo. Nei kuo praustis, nei kuo skalbti! Mėginau dar panardyti, neprarasdamas vilties surasti ir išsitraukti savąją "brangenybę". Bet kur tau - šiek tiek per gilu, o ir dugno per gelsvo vandens masę visai nematyti. Numojau ranka, susiradau senojo muilo likutį, šiek tiek apsiterliojau ir ėmiausi dienos darbų. "Pagaliau, negi sielosies dabar, jei pakeisti nieko jau negali. Kaip nors išsiversiu", - pamaniau.

Apie ką aš čia?.. Ak, taip, apie jaunąją kartą. : )
2020-ieji, Lietuvoje - karantinas. Šiandien stovėjau maisto prekių parduotuvėje tarp kaukėtų veidų, žvelgiau į nerimastingai lakstančias jaunų pirkėjų akis ir pamaniau: o juk po kokių dvidešimties metų ir ši jaunoji karta JAU TURĖS KĄ PRISIMINTI. : )

Mano minėtais ekonominės blokados laikais gimtadienio proga dovanodavome vieni kitiems dantų pastos, tualetinio muilo, skutimosi reikmenų (jeigu pavykdavo gauti - netgi šampūno). O šiuo metu, atrodo, daugumai visai nebloga dovana galėtų tapti apsauginių priemonių rinkinys (kaukė, akiniai, pirštinės, dezinfekcinis skystis). : ) Ir dar tualetinio popieriaus pakuotė - dėl viso pikto...

Pagarbiai,
Kaunas

Anksciau muilas buvo vertinamas kaip dabar telefonas (ikristu i vandeni ir gyvenimas pries akis prabegtu). tavo pasisakymai skaitos kaip geros knygos puslapiai, lauksim naujienu 😉

Yra sakoma: jei gali nekalbėti, nekalbėk. Dažnai šitaip ir elgiuosi.
Tačiau kartais "pramuša" noras pasisakyti, ir tada čia ką nors parašau. Taip gavosi ir šį sykį... : )